XX amžiaus pradžioje Lietuvoje žmonės su negalia dažnai buvo vertinami kaip našta arba priklausomi nuo visuomenės. Nesvarbu, ar jie turėjo talentą, sunkiai dirbo, ar norėjo prisidėti. Štai kodėl Beatričė nemėgo būti vadinama „akla dainininke“. Tačiau būtent taip ji buvo pristatyta prieš pirmąjį koncertą. Vis dėlto jos talentas suspindo ryškiai – ji tapo vienu garsiausių Lietuvos operos sopranų ir įrašė per 1300 dainų. Dabar esate priešais jos butą, paverstą muziejumi. Čia galite atrasti ne tik jos muziką, bet ir Brailio rašto kalbą.